Gyvenimo ironijos

Neretai pasitaiko kad gyvenimas iškrečia pokštu ir pasuka gyvenima visai kita linkme, nei pats žmogus tikisi. Pavyzdžiui galbūt žmogus nemėgsta radonos spalvos, ar netgi jos nekenčia, jis sugalvoja prdzžyti kambari, nueina i parduotuve, ir staiga jam šauna keista mintis, reikia nusipirkiti sodriai raudonu dažu išdažyti kambariui. Žmogus iždažo ta kambari, ir supranta jog tai visai neblogai, ir netgi labai gerai. Tačiau kartais gali buti ir kitaip, kad ir pavyždžiui paimkime tą patį žmogu su tais dažais, žmogus išdažo kambari, o po to gailisi savo pasirinkimo, akys pavargsta nuo ryskios spalvos, o ir išvis juk jis nekenčia raudonos. Žinoma tai buvo tik du pavyzdžiai. Manau daugelii nekarta yra taip nutike. Kad ir man. Jau nuo kokiu penkeriu metuku norejau šuniuko, "zyziau" maldavau mamos, kekvieno gimtadienio noras pučiant žvakutes ant torto buvo toks "tegu rytoi mama nusiveža mane į gyvūnu turgu ir nuperka man patį gražiausia šuniuką" taip kartojosi keturis kartus. Penktojo neprireikė. Savaitė iki manojo dešimto gimtadienio važiavom į šiaulius. Nusivedžiau mama į gyvunų turgų. Mama nelabai suprato ko mes ten einame. Sakiau jog nepirksime, jog tik pažiurėsime. Manau suprantate kuo tai baigėsi. Pamenu kaip vakar atidarytoje mašios bagažinėje du čiau čiau veislės šunyčiai sėdi su pardavėja. Pradėjau įkalbineti mamą, padėjo ir pardavėja (juk jai tie šunyčiai neblogas pelnas). Priėjo jauna pora, pradėjo aiškinti jog augina keleta šios veislės šunų, kokie jie protingi, kokia lengva ju priežiura.Mamai to pakako. Ir štai mes su mama žigiojame su dvejų mėnesiu kalyte ant ranku į požeminę aikštelę kur sėdi tėtis. Jis išsižiojo iš nuostabos. Visa kelia namo nsišnekėjo su mumis, tačiau tai buvo laikina, jau kita diea jis džiaugėsi taip pat kaip ir aš. O dabar kyla klausimas kur čia ironija? Ogi čia jų net ne viena.

1. Šie šunys pasirenka šeimininka iki mirtis juos išskirs. Juo tapo TĖTIS. 
2. Visa gyvenima nekenčiau kačių. Spėkit kas gi dabar guli ant palanges, ir taikosi pulti mano per klavetūtą begiojančias rankas? Ogi gražuolis persas. Kas svarbiausia supratau jog visa gyvenima svajojau apie katiną to nesuprasdama. Visą katino žvitruma, didinguma priskyriau šunims. O katinus isivaizdavau tingius egistiškus padarus. Tačiau tai nėra labai blogai dabar mes esame didelė šeima, mano tikroji šeima ir dar šeši gyvunai, kurios aš vadinu savo šeimos nariais.

Ir tai tik viena istorija su savo ironijomis. Ju ira daugybė, čia papasakojau savo didžiausiaja.
Visada jūsų SunnyBunny~* 





                                                                   +



Naudodamasi proga ikeliu daina. Vertinkite: