Ar jeigu perskaitysiu knyga aš tapsiu protingesne? Ar
darysiu mažiau absurdišku klaidu? Ar ji atvers man akis? O gal tai tik
iliuzija? Gal knygos ištiesu musu nepadaro protingesniais? Gal mes sugebame
mokytis tik iš savųjų klaidu? Juk klausantis kito nelaimiu visuomet manome kad
mums taip nenutiks, tačiau kai tai nutinka... tada jau būna per vėlu
Gyvenime mes padarome daug klaidu. Normalu. Juk mes žmonės. Tačiau ar mes nebebūtume žmonės jeigu tų klaidų nedarytume? Tobuli. Neklystantys. Tačiau ar vis dar jaučiantys? Ar žmogus be jausmų yra žmogus? Juk gyvename – kad jausti. Musu gyvenimo prasme nėra turtai, tai nėra kažkas apčiuopiamo. Mums reikia rasti laime. Nesvarbu kokia kaina, mes ja turime rasti ir dalintis ja su kitais. Vienam ar su žmogumi kuriam skirta būti šalia, reikia daryti tai kas tau teikia tą šviesu jausmą. Bet ar visuomet tai kas mus atrodo džiugina padaro mus laimingus? Juk taip dažnai nudegame. Ar po to vėl stotis ant kojų ir toliau ieškoti to nušvitimo? O gal geriau pasiduoti? Juk gal mums nelemta. Gal mes jos ir nerasime?
Likimas sudėliojo musu gyvenimus keisčiausiomis vagomis. Mes niekada jų neperprasime. Gyvenimas pilnas siurprizu. Malonių ir skaudinančių. Tie skaudūs siurprizai palieka gilius randus mūsų širdyse ir sielose, bet gal taip geriau? Juk iš klaidų mokomės. Mes turime išmokti nepaklysti likimo vagose. Pamažu mes to išmoksime. Iš savo klaidų.
Gyvenime mes padarome daug klaidu. Normalu. Juk mes žmonės. Tačiau ar mes nebebūtume žmonės jeigu tų klaidų nedarytume? Tobuli. Neklystantys. Tačiau ar vis dar jaučiantys? Ar žmogus be jausmų yra žmogus? Juk gyvename – kad jausti. Musu gyvenimo prasme nėra turtai, tai nėra kažkas apčiuopiamo. Mums reikia rasti laime. Nesvarbu kokia kaina, mes ja turime rasti ir dalintis ja su kitais. Vienam ar su žmogumi kuriam skirta būti šalia, reikia daryti tai kas tau teikia tą šviesu jausmą. Bet ar visuomet tai kas mus atrodo džiugina padaro mus laimingus? Juk taip dažnai nudegame. Ar po to vėl stotis ant kojų ir toliau ieškoti to nušvitimo? O gal geriau pasiduoti? Juk gal mums nelemta. Gal mes jos ir nerasime?
Likimas sudėliojo musu gyvenimus keisčiausiomis vagomis. Mes niekada jų neperprasime. Gyvenimas pilnas siurprizu. Malonių ir skaudinančių. Tie skaudūs siurprizai palieka gilius randus mūsų širdyse ir sielose, bet gal taip geriau? Juk iš klaidų mokomės. Mes turime išmokti nepaklysti likimo vagose. Pamažu mes to išmoksime. Iš savo klaidų.
Tikriausiai rudieninis garsas, lašeliu kapsėjimas į palangę sužadino mano mintis. Tikriausiai dėl to saulės trūkumo rašau tokias pievas. Nepalaikykit beprote. Tokios mintys dažnai sukasi galvoje, tik retai jas išlaisvinu raidėse.
Senai besireiškusi, tačiau vis dar jūsų ~SunnyBunny*
