Ruduo

Pasiilgau ir aš kerinčio rudens grožio su visom spalvom ir atspalviais. Pasisedėjimų prie židinio su garuojančia arbata rankoje. Pasiilgau lietaus, vėjo... Krentančių spalvotų lapų.

Nežinau kodėl, bet mane tai džiugina. Mėgstu tą nesibaigiantį lietų, darganą. Tiesiog sėdėti ir žiūrėti, kokie dideli lietaus lašai barbena į langą. Tai kaip hipnozė. Viską aplinkui pamiršti, bet tuo pačiu, visa tai atgaivina sielą. Tai kaip sielos išvalymas. Nuo negerų minčių ar blogos nuotaikos. Bet daugelis mūsų nesupranta koks gražus ruduo. Vis bambam, kad batai vėl šlapi, o vėjas eilinį kartą suvėlė plaukus. Dingsta gera nuotaika ir pradedam keikti rudenį. Bet pamilkim jį. Juk galim pasidžiaugti juo. Krentančiais lapais, tuo nesibaigiančiu lietumi. Juolab, kad jis trunka tik tris mėnesius. Taigi, mažiau bambėkime, koks bjaurus tas ruduo, pažvelkime į jį iš kitos pusės. : )